Vila X

Kontekstas: Išskirtinė vieta ir situacija kurortinėje Palangoje. Sklypas – tarp kelių individualių namų, teritorijoje tankus senas pušynas, Birutės parko prieigos. Užduotis sau: Pirminis miško, pušyno būvis turi būti išsaugotas, nes tikrų ir natūralių dalykų tiek nedaug belikę mūsų aplinkoje (deja, Palangoje taip pat). Siekis: Gyvenimas kuriamas tarp medžių, bet ne vietoj jų. Įvaizdžio idėja: Namas kaip mitinis žaltys vinguriuoja, išvengdamas kiekvienos kliūties, nepalikdamas pėdsako ir beveik neliesdamas žemės (žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju). Sprendimas: Vila pajūrio pušyne liečiasi su žeme tik ištisine pirmo aukšto stiklo siena. Laikančios klijuoto medžio išorinės konstrukcijos sklendžia virš žemės. Jų struktūra įkvėpta pajūrio kopų ir takų aptvėrimų, žalčio odos struktūros. Namas miške, miškas visur – jis pagrindinis ne tik tūrio, bet ir funkcijos formantas. Kadangi pušyne šviesa suformuoja „erdvinius šviesos kąsnius”, kiekvieną jų reikia išnaudoti: kur didžiausias – svetainė, poilsio kambarys, kur mažesni – miegamieji, kur jų nėra – pagalbinės patalpos. Name turi galimybę stebėti viską iš viršaus – stogas tampa terasa, kurioje ranka palieti pušų viršūnes ir gyveni tarp medžių.