Vandens ženklai
Pagrindinė idėja- tai Šnipiškių fenomeno, gyvenimo su vandeniu, šiuolaikinis miestietiškas sprendimas, kuriame architektūrine kalba interpretuotai atskleidžiama vietos dvasia( Genius Loci ). Arba nuo visumos, prie detalės.
Siekis – sukurti naują, kokybišką, maksimaliai didelę ir šviesią viešąją erdvę (es), kuri (ios) savo originalumu, multifunkcionalumu kurtų trauką ir pridėtinę vertę. Tai tarsi naujas humaniško mastelio architektūrinis miesto ženklas, pagal kurį galima būtų pasakoti šios vietovės istoriją.
- Paskirtis
- Multifunkcinis
- Klientas
- Privatus
- Autoriai
- Edgaras Neniškis
- Arūnas Liola
- Rolandas Liola
- Justas Jankauskas
- Emilija Minikavičiūtė
- Greta Vasiliauskaitė
- Artūras Mažeika
- Žilvinas Urbas
- Vizualizacijos
- noisyowls
Architektūrinis kompleksas- tai gyvas organizmas, kuris visais savo receptoriais reaguoja į aplinką, jos pamatines sandaros savybes, istoriją, būsimas vizijas. Esminė užduotis jame- sukurti aukščiausios kokybės žmogaus būties erdvę mieste, reabilituoti miestietiško gyvenimo fenomeną aukštybiniuose pastatuose. Tam reikia erdvinės įvairovės, visus gyvenimo poreikius patenkinančių paslaugų artumo, kokybiškos gamtinės aplinkos, išskirtinių panoramų, darbo aplinkos gretimybės, gero ryšio su pagrindinėmis miesto arterijomis ir jau minėtų aplinkos ypatumų įvertinimo, siekiant architektūrinio ir urbanistinio integralumo.
Kuriant koncepciją buvo įvertintas aplinkos ir visos teritorijos topologinis fenomenas. Visų pirma, tai ledynų suformuotas Neries slėnis, kuriame per amžius migravusi upė paliko savo pėdsakų- senvagės vandens telkinių, tapusių vienu žinomiausių Šnipiškių teritorijos išskirtinumų. Todėl komplekse kuriamas savas vandens telkinys, kuris ne tik semantizuoja teritoriją, bet ir atlieka daugelį kitų funkcijų: sukuria mikroklimatą, dalyvauja energijos apykaitoje, leidžia tauriai atskirti funkcijas, siūlo skirtingus veiklos scenarijus, padidina apšviestumą.
Upės vagos vieta, slėnio erdvė lėmė ir istorinių gatvių tinklo struktūrą, urbanistinio audinio morfologiją. Gatvės vedė tiesiai prie upės, kad teritorijoje gyvenusiems žvejams būtų patogu ją pasiekti.
Pastarųjų tinklas, ir kryptis suformavo unikalų Šnipiškių erdvinį kodą, gerai matomą ir šiandien.
Dominavęs gyvenimo būdas, gyventojų socialinė struktūra lėmė ir smulkaus, sodybinio, užstatymo charakterį.
Molio telkiniai sudarė sąlygas augti plytų gamybos pramonei šioje vietoje. Tai leido tiekti statybines medžiagas aplinkinių pastatų statybai, kurti dar vieną teritorijos fenomeną.
Augantis Vilnius pakeitė Šnipiškių, kaip buvusio priemiesčio, statusą- dabar tai miesto centro teritorija, apsupta verslo bei gyvenamųjų centrų. Tai sudaro palankias sąlygas kurti naują, kokybiškesnį, viešųjų erdvių hierarchinį tinklą, sujungtą gyvybingų, patogių pėstiesiems susisiekimo arterijų, ypač Lvovo, Kernavės bei Krokuvos gatvių. Vienu iš tokio erdvinio tinklo elementų ir tampa projektuojamas kompleksas, kurio vidinė erdvė tęsia nuo upės einančią erdvinių “karolių” sistemą. Toks erdvės visuomeniškumas reikalauja ją kurti maksimalaus dydžio, nesuskaidytą.
Viena esmingiausių urbanistinių šios teritorijos savybių – tai aukštybinių pastatų kalvos statusas, padedantis kurti šiuolaikinio Vilniaus siluetą. Pačių bokštų išdėstymas, komponavimo principai lemiami jų statuso, vietos panoramose, santykio su kaimynais. Kalvoje esminiai pastatai numatomi sankryžose, greta pagrindinių vizualinių koridorių, ašių. Kuriant architektūrinę komplekso struktūrą buvo nuosekliai išlaikyti minėti principai: prie pagrindinių arterijų sankirtos formuojamas išreikštos vertikalės bokštas, o kitų korpusų aukštybinės dalys skaidomos, atskiriant jas nuo horizontalios proporcijos bazės, taip kompoziciškai pabrėžiant vieną dominantę.
Be kompozicinių formavimo aspektų, aukštybiniai pastatai užtikrina išskirtinės kokybės vaizdus į aplinką: upę, Vilniaus senamiestį, Šeškinės kalvas ir ozus, Naujamiestį ar Antakalnį