Petrašiūnų elektrinė svarbi Kauno miesto energijos gamybos vieta, tačiau technologijos keičiasi – procesai tampa tylesni, efektyvesni ir tvaresni. Tam nebereikia tiek daug infrastruktūros, patalpų ar uždarų teritorijų.
Ką daryti su atsirandančia erdve?
Petrašiūnų elektrinės urbanistinė vizija nagrinėja, kaip šiuolaikinės energetikos technologijos keičia infrastruktūros mastelį ir atveria naujas galimybes miestui. Efektyvesni energijos gamybos procesai leidžia dalį teritorijos transformuoti į viešąsias, kultūrines ir rekreacines erdves, išlaikant aktyvią elektrinės funkciją.
Projektas siūlo naują energetikos objektų ir miesto sambūvį – kai techninė infrastruktūra ne izoliuojama, o integruojama į urbanistinę struktūrą. Petrašiūnų elektrinė čia tampa atvira sistema, jungianti energijos gamybą, miestietišką kasdienybę ir Nemuno kraštovaizdį.
Istoriniai elektrinės pastatai ir struktūros išsaugomi kaip vietos tapatybės pagrindas, suteikiant jiems naujas funkcijas. Industrinis paveldas interpretuojamas ne kaip statiškas objektas, bet kaip aktyvi erdvinė struktūra, prisitaikanti prie šiuolaikinių miesto poreikių.
Atsirandanti laisva teritorija formuoja nuoseklią viešųjų erdvių seką – aikštes, pasažus, kiemelius ir krantinę. Šios erdvės kuria ryšius tarp pastatų, miesto ir upės, užtikrindamos teritorijos gyvybingumą skirtingais paros ir metų laikais.
„Energijos parkas“ suvokiamas kaip teminė urbanistinė struktūra, kurioje energija interpretuojama plačiau nei technologinis procesas. Čia susitinka techninė, gamtinė ir socialinė energija, kurdamos naują patyrimą miestui ir jo gyventojams.
Petrašiūnų elektrinės teritorija projektuojama kaip jungiamoji grandis tarp miesto centro, Panemunės miško ir Nemuno pakrantės. Urbanistiniai ryšiai ir tvaraus judumo sprendiniai įtvirtina teritoriją kaip svarbų Kauno pietrytinės dalies mazgą.