Paupio kiemai

Puoselėjant daugiašimtes gyvenimo unikaliame istoriniame Vilniaus mieste tradicijas, kur tarpusavyje derėjo išraiškinga gamtinė aplinka bei žmogaus kurti architektūros ansambliai, buvo pradėtas kurti unikalus gyvenamasis urbanistinis-architektūrinis parkas. Pastarasis, būdamas UNESCO saugomo Lietuvos sostinės Senamiesčio prieigose, kur daugelį metų gyvavo pramonė, bei savo šlaitais išsiskiriančios Vilnelės upės slėnyje, turėjo suderinti savyje daugelį specifinių charakteristikų bei apribojimų, tuo pačiu pasiūlant gyventojams išskirtinę gyvenimo kokybę. Naujasis rajonas buvo suskirstytas į atskirus kvartalus, kuriuos kūrė kviestiniai Lietuvos architektūros biurai. „Paupio kiemų” kvartalas tampa savotiškais vartais, perėjimu, iš senojo miesto į jau naujai formuojamą miesto dalį. Todėl kurdami architektūrinę koncepciją daug dėmesio skyrėme sinergetinėms sąsajoms su aplinka, siekėme maksimaliai išnaudoti unikalias pastarosios savybes. Viena iš išskirtinių Senamiesčio charakteristikų yra dvišlaičių pastatų stogų formuojami daugiaplaniai siluetai, harmoningai susiliejantys su kalvomis, upės šlaitais bei vingiais. Šią ypatybę pritaikėme ir mūsų projektuotame komplekse, kur banguojantys tūrių siluetai pereina vienas į kitą aukštėjančiomis kreivėmis, tolstant nuo senamiesčio bei upės.

Antra išskirtinė aplinkos erdvių morfologinė charakteristika – tai nereguliarios formos vidinių kiemų sistema, leidžianti net ir tankiai užstatytame audinyje turėti uždaras, saugias bendruomenės erdves. Pastaroji ypatybė ir tapo ne tik mūsų kurto kvartalo vidaus erdvių leitmotyvu, bet ir davė pavadinimą kvartalui- „Paupio kiemai”.
Trečioji aplinkos ypatybė, tai žaliųjų upės šlaitų, pačios upės gretimybė. Tikime, jog tokie elementai miesto centre negali būti paslėpti, neišnaudoti, todėl kuriant kompleksą buvo nuosekliai laikomasi nuostatos atverti iš pagrindinių urbanistinių gatvės erdvių vaizdus į žaliuosius masyvus. Buvo palikti tarpai tarp pastatų, o gatvės perimetrą formavome skaidraus stiklo sienomis-jungtimis, kurios leido apsaugoti gyventojų vidinius kiemus, tuo pačiu atvėrė visiems miestiečiams vaizdus į upę.

Ketvirtoji aplinkos ypatybė – tai šviesa bei komplekso padėtis pasaulio šalių atžvilgiu. Visa teritorija yra upės slėnyje, kuris apaugęs senais medžiais, todėl šviesa tampa rimtu iššūkiu. Be to upė yra šiaurinėje dalyje, todėl tenka spręsti prieštarą tarp atsiveriančių vaizdų (šiaurėje), šviesos (pietuose) bei miesto gatvės (pietuose). Pasirenkama skersinių erdvių sistema, praleidžianti kiaurai per visą teritoriją šviesą bei vaizdus. Jaukios šviesos, ramaus kvartalo vidaus ir intensyvaus viešo gyvenimo pastatų išorėje supančiose gatvelėse dichotomija koduojama ir spalviniuose bei faktūriniuose fasadų sprendiniuose: vidaus kiemai formuojami iš itin šviesių 3D struktūros plytų, kurios padeda maksimalizuoti šviesos kiekį, kuria jaukų aplinkos mastelį, o gatvių fasadai dengiami tamsiomis, lygiomis plytomis, kuriančiomis monumentalaus, išlaikyto, saugančio savus kvartalo įspūdį. Ši dichotomija fiksuojama ir fasadų langų kompozicijose, kur išorės fasaduose esantys organizuojami pabrėžtinai tvarkingai, išlaikant griežtą ritmą, o vidinių kiemų langai – laisvos kompozicijos, pulsuojantys.

Kompleksą sudaro šeši korpusai, tarp kurių įterpti vidiniai kiemai. Korpusų aukštingumas didėja tolstant nuo Senamiesčio, išilgai pagrindinės gatvės išklotinės. Panaši logika išlaikoma ir santykyje su upe: prie Vilnelės esantys korpusai yra žemesni, atkartoja jos vingius, o tolstant, artėjant prie pagrindinės gatvės, tūriai aukštėja. Taip užtikrinama ne tik komplekso silueto darna su aplinka, bet ir atveriami upės bei Senamiesčio vaizdai kvartalo gilumoje reziduojantiems gyventojams ar svečiams.

Fotografijų autorius: Norbert Tukaj