Komplekso architektūrinę idėją suformavo pati aplinka, kurios integralia dalimi pastarasis ir turi tapti. Istorinių urbanistinių Danės krantinių erdvių sistema suponavo plane besilankstančių tūrių kompoziciją, kuri organiškai atkartoja upės vingius, istorinio užstatymo charakterį. Tai tampa savotišku miesto krantinės užstatymo ženklu. Formuojama binarinė architektūrinė kompozicija, kurią sudaro stilobatinė dalis su komplekso galuose esančiomis dominantėmis ir ant jos išdėstyti linijiniai gyvenamųjų statinių tūriai. Tūriai komponuojami taip, jog būtų išlaikyti skersiniai vizualiniai ryšiai su išskirtiniais istoriniais statiniais iš Šiaurinio rago krantinės pusės. Taip pat pasiūlyta išilginių vidaus erdvių kompozicija atveria vaizdus į senamiestį ir marias ne tik komplekso gyventojams, bet ir atplaukiantiems laivams. Binariškumas koduojamas ir fasaduose: lygaus stiklo su už jo esančiomis medžio plokštėmis stilobato fasadai kontrastuoja faktūriškai rezidencinės dalies tūrių struktūrai. Pastaroji savo formomis ir medžiagiškumu interpretuoja Lindenau elingo, klaipėdietiško fachverko struktūras. Akcentuotinas „santvarų” tūrių galinių fasadų ekraniškumas. Čia įrengiami pagrindiniai apartamentų balkonai, taip savotiškai užbaigiant pastatų kompoziciją. Toks sprendimas leidžia sukurti užbaigto ansamblio įvaizdį net ir nepastačius pietinės sklypo dalies tūrio.
Pasirenkant architektūrinių sprendinių principus, svarbu buvo išlaikyti aiškų sena ir nauja santykį, vengiant imitavimo, paliekant aiškias takoskyras tarp skirtingų elementų, maksimaliai atveriant perspektyvas į už kuriamo komplekso esančias istorines struktūras.
Kadangi tai pirmoji miesto prieiga prie vandens, kupina istorinių vertybių, tai komplekse derinamas visas spektras paslaugų, kūrybinių industrijų, poilsio ir pramogų. Pabrėžtinas pastato atvirumas aplinkai, tam panaudojant visą architektūrinių sprendinių arsenalą: formuojamos įtrauktos erdvės pirmajame aukšte taip praplečiant krantinės zoną, numatomi skersiniai ryšiai per kompleksą, kuriama pusiau uždara amfiteatrinė erdvė – vienas iš demokratiškos visuomenės simbolių. Pastaroji erdvė padeda sukurti jungtį tarp esamo pastato sklype ir naujųjų struktūrų, išlaikant pagarbų santykį tarp skirtingo laikmečio architektūrinių ideologijų.