Ar atkreipėte dėmesį, kaip pušynuose smelkiasi šviesa? Šis šviesos žaismas ir kritimo ant paviršių efektas perkeliamas į viešbučio erdves: ant faktūrinių vidaus sienų krentanti šviesa, judant patalpose, kuria būvio miško šileliuose efektus.
Pastato vidus- tai sapnų karalystė, kurioje svarbiausia išvengti stiprių kontrastų. Perėjimas iš šviesos į sutemas/sapnus regimas bevek visur: bendrose viešbučio erdvėse, numeriuose. Sapno erdvės ir jausmo kūrimas tapo pagrindine estetine paradigma, sąlygo- jusia medžiagų spalvų, paviršių, kvapų, garsų parinkimą, siekiant įtraukti visas kūno jusles.
Viešbučio viešosios erdvės – tai išorės erdvių tęsinys (kurortas, gamta skverbiasi vidun), todėl čia naudojamos tos pačios apdailos medžiagos kaip išorės luobo. Tuo tarpu kambariai – tai faktūriška, minkšta, tyli zona, kur samanas primenantis kilimas derinasi su medžio kamienų žievę interpretuojančiomis 3D sienomis. Šviesa objekte, kaip ir miške, sklinda iš visur ir netiesiogiai- niekas neturi trikdyti sapno būsenos (todėl ir apšvietimas seka Saulę-pastatas pats sureguliuoja šviesos spektrą, reaguodamas į paros metą). Dėl tokios šviesos objekte gausu specialiai šiam projektui skirtingų autorių sukurtų erdvinių meno kūrinių, tęsiančių taktilinio sapno kūrimo filosofiją.
Atskiru pasauliu, savotišku žemyninių kopų (iš kurių ir suformuota Dzūkija) pjūviu tampa požeminė spa zona – čia smėlinio teraco sienos ir grindys, su iš nežinia kur sklindančia fragmentuota šviesa kuria atsipalaidavimo ir lengvumo atmosferą.
O jei užmigti nepadeda gamta, tai gal kosminės miego kapsulės padės, levituojančios minkštoje erdvėje antrame pastato aukšte?
Nemiga mus kankina, verčia ejaustis nepatogiai, tačiau ja galima pasidalinti su sapnuojančiu viešbučiu ir taip, bent trumpam, panirti į gydančius sielą ir kūną sapnus (nebūtinai architektūrinius).