Viešbutis Druskininkuose

Mums pasinerti į sapną labai įprasta, tačiau įsivaizduoti sapnuojantį pastatą kiek neįprasta. O šis viešbučio kompleksas kaip tik toks – jis sapnuoja apie čia kažkada augusį galingą ąžuolą, kurį, nors ir įveikė žaibai bei metai, prisimena visi. Jis taip pat sapnuoja apie aplinkinias medines vilas, kurių atbalsius galima įžvelgti korpusų proporcijose. Sapnuoja apie skaidrius Druskininkų pušynus, kur augančios išlakios pušys kuria tikrus šviesotamsos spektaklius, matomus ir naujojo ansamblio architektūrinėse detalėse. Pagaliau jis sapnuoja apie savo gyventojus, atvykusius atrasti miego malonumus, atgauti sapnų galias.
Geriausia vieta tokiam pastatui – tai istorinis gydomasis Druskininkų kurortas, kur gausu minėtų šimtamečių medinių poilsio vilų, trykšta mineralinio vandens šaltiniai, jį supa neaprėpiami pušynai. Tokia ypatinga aplinka bei išskirtinė funkcija ir nulėmė esminius architektūrinius užmanymus.

Pradėjus eskizuoti pastatą sklype dar buvo senasis ąžuolas, todėl, nors ir nebuvo realių galimybių jį išgelbėti, buvo nuspręsta palikti tą vietą neužstatytą, atsodinant naują ąžuoliuką į jo vietą – taip išsaugant gamtos ir žmogaus kultūrinio ryšio tęstinumą. Tūrinę pastato kompoziciją ir proporcijas nulėmė siekis išlaikyti istorinėms medinėms viloms būdingą masteliškumą. Taip pat svarbiu faktoriumi skaidant pastato tūrį tapo šviesa. Pietų saulė kerta viešbutį per pusę ir nužymi pagrindinio įėjimo vietą, kuri tuo pačiu yra greta senojo ąžuolo teisių perėmėjo. Dar vienu svarbiu semantiniu elementu fasadų
architektūroje tapo net ir miesto herbe esančios pušys. Pastarųjų vertikali ritmika bei pasitaikantys susvyravimai užkoduoti viešbučio fasadų struktūroje: balkonų vertikalių
tinklas vietomis suskaidomas “V” formos susvyravimų. Sąryšio su aplinka siekis nulėmė ir pastato medžiagiškumo bei spalvinės gamos parinktis.

Viešbučio architektūrinį-funkcinį modelį lėmė nuostata formuoti gyventojui pasirinkimo galimybę: jei nori socializuotis, visada rasi bent kelias susitikimų erdves, jei nori pasislėpti, užmigti – visada rasi savo uždarą, tylų kampelį. Todėl pirmame pastato aukšte ir aplink jį suprojektuotos holo, restorano, poilsio, spa, žaidimų terasos bei patalpos, o miego kambariai – viršutiniuose aukštuose. Šalia pagrindinių viešųjų erdvių esantys pastato tūriai neviršija vieno-dviejų aukštų taip kuriant jaukios, namų aplinkos jausmą.
Ar atkreipėte dėmesį, kaip pušynuose smelkiasi šviesa? Šis šviesos žaismas ir kritimo ant paviršių efektas perkeliamas į viešbučio erdves: ant faktūrinių vidaus sienų krentanti šviesa, judant patalpose, kuria būvio miško šileliuose efektus. Pasatato vidus – tai sapnų karalystė, kurioje svarbiausia išvengti stiprių kontrastų. Perėjimas iš šviesos į sutemas/sapnus regimas bevek visur: bendrose viešbučio erdvėse, numeriuose. Sapno erdvės ir jausmo kūrimas tapo pagrindine estetine paradigma, sąlygojusia medžiagų spalvų, paviršių, kvapų, garsų parinkimą, siekiant įtraukti visas kūno jusles.

Viešbučio viešosios erdvės – tai išorės erdvių tęsinys, todėl čia nudojamos tos pačios apdailos medžiagos kaip išorės luobo. Tuo tarpu kambariai – tai faktūriška, minkšta, tyli zona, kur samanas primenantis kilimas derinasi su medžio kamienų žievę interpretuojančiomis 3D sienomis. Šviesa objekte, kaip ir miške, sklinda iš visur ir netiesiogiai – niekas neturi trikdyti sapno būsenos. Dėl tokios šviesos objekte gausu specialiai šiam projektui skirtingų autorių sukurtų erdvinių meno kūrinių, tęsiančių taktilinio sapno kūrimo filosofiją.

Nemiga mus kankina, verčia jaustis nepatogiai, tačiau ja galima pasidalinti su sapnuojančiu viešbučiu ir taip, bent trumpam, panirti į gydančius sielą ir kūną sapnus (nebūtinai architektūrinius).