„Skaidrūs Neries vandenys ir sakais kvepiantys Sapieginės miškai lėmė Antakalnio gamtos
grožį, jaukumą ir ramybę, teikė visas sąlygas poilsiui ir nerūpestingam gyvenimui. O tai, kad šis priemiestis taip arti miesto, skatino didikus, stambesnius ir vidutiniuosius bajorus, žymesnius bažnyčios pareigūnus bei miesto patricijus statydintis Antakalnyje savo vasarvietes, vilas („lukiškes”) ir čia leisti poilsio dienas.” ištrauka iš Vlado Drėmos knygos „Dingęs Vilnius“
Siūlomo užstatymo architektūrinė koncepcija yra išsaugoti šioje vietoje buvusį užmiesčio vilų užstatymą, susiliejantį su gamta bei prie upės krantų esančiu stačiu šlaitu. Vengiama perimetrinio užstatymo, artėjama prie smulkaus humaniško mastelio. Kuriama laiptuota, šlaituota pastato struktūra su vidiniu amfiteatru – kiemu bei maksimaliai atsiveriančiais vaizdais į visas panoramas. Pastato architektūrinei išraiškai naudojami klasikiniai architektūriniai fasado elementai – kolonos, kurios dažnai sutinkamos aplinkinio užstatymo pastatuose. Tūris laiptuojamas kylant į šlaito viršų, kuriant į viršų platėjančią kiemo erdvę. Pastato terasos ir balkonai nukreipti į upės šlaito bei senamiesčio panoramas. Naudojamos natūralios fasadų apdailos medžiagos, tokios kaip betonas, medis, akmuo. Komplekso želdinti stogai kertasi į esamą vietos šlaitą natūraliai pratęsdami apželdintas sklypo terasas.