Kedro namai

Kai pirmą kartą aplankėme šį sklypą su naujaisiais jo savininkais, mus pasitiko „tikrasis šio sklypo šeimininkas“ – pasitikintis savimi, ramus, rudu kailiu pasipuošęs – šuo. Kažkada pas ankstesnį šeimininką priklydęs šuo, sulaukęs rūpesčio ir palaikymo, čia pasiliko. Šeimininkai pardavė sklypą, išsikėlė, o šuo liko ištikimas šiai vietai. Jis liko ir visos statybos metu, kantriai iškentė visus nepatogumus… Pasikeitė šeimininkas, pastatai, sklypas, o jis liko ištikimas. Pasitinka jis ir dabar. Užtikrintai iškėlęs galvą, savinasi ir saugo savus namus… Panašu, kad atsinaujinusi aplinka jam patinka. Šiandien jis – Rudis – mylimas ir žinomas. Gyva istorija, įkvėpusi ne tik mus. Šią vietą, jos dvasią įsimylėjome ir mes. Tad projektavimas čia mums tapo jautriu ir lėtu pasakojimu

Regioninio parko teritorija Vilniaus miesto ribose. Buvusios senos sodybos vietoje, išlaikant buvusius užstatymo rodiklius bei pastatų vietas, projektuojama senų statinių rekonstrukcija. Jos tikslas – suteikti nevertingiems statiniams naują gyvenimą, sukurti naują kokybę bei šiuolaikinę estetiką. Senos sodybos statiniai – itin vaizdingoje, gamtinėje aplinkoje. Ant vienos iš parko kalvos viršūnės. Palei sodybos ribą driekiasi vienas iš parko apžvalginių takų. Tad natūralu, jog sprendinio siekis – kuo labiau integruotis į unikalų gamtinį kontekstą, jo neužgožti, subtiliai jį papildyti architektūros kalba. Parko nuostatai saugo ir puoselėja tradicines architektūrines formas, tad natūralu, kad pastatai atliepia tam.

Jų siluetai ir medžiagiškumas – tradiciniai. Projektuojami du atskiri tūriai. Pagrindinis – gyvenamasis namas, jo vieta aukščiau sklype, ir pagalbinis pastatas. Jis įsikomponuoja žemesnėje sklypo dalyje, priešais save formuodamas granitu grįstą ūkinio kiemo erdvę. Grindinys – apželdintas veja, kad kuo labiau įsilietų į „žalią“ kontekstą. Nuo pagalbinio pastato link pagrindinio statinio veda skalda grįstas ir veja apželdintas takelis. Sklypo ribą, tik kaip užuominą, kukliai fiksuoja žema medinė tvorelė. Sklype nėra kultūrinių augalų. O naujai pasodintos pušys – tarsi besitęsiantis pušyno jaunuolynas.

Pastatams pasirinkta nuosaiki, rami architektūrinė kalba. Pagrindinio pastato tūris integruojasi į kalvos aukštumą, asistuoja jai dalinai įsigilindamas į ją. Nesiekia dominuoti. Aplink pastatą išlaikomas natūralus ir kintantis aukštumėlės reljefas. Tai pastatui papildomai suteikia plastikos ir jautrumo. Kuria labai humanišką mastelį. Pastato siluetui grakštumo suteikia tūrinė išpjova su nediduke terasa pastogėje. Iš jos atsiveria įspūdinga slėnio erdvė, apjuosta miško parko. Pagalbinis pastatas – santūresnis. Taip pat išlaikomas tradicinis tūrio siluetas. Tik čia pastato langai ir vitrinos jau „slepiamos“ už stumdomų langinių. Abu tūriai tarsi papildo vienas kitą, plėtoja tą pačią estetiką bei medžiagiškumą.

Pastatų apdaila – natūralus medis. Kedro medienos skiedrų danga. Tai tradicinė ir itin patvari danga. Keturiais skiedrų sluoksniais sukuria ne tik patikimą apsaugą, bet ir yra visiškai ekologiška ir tvari. Langų angokraščių bei įėjimo detalės pagamintos iš natūralios medžiagos – vario skardos. Apskritai projekte naudojamos išskirtinai tik natūralios, ekologiškos medžiagos. Pastatų konstruktyvas – pušies medžio karkasas. Sienų ir stogo apšiltinimui panaudota natūrali medžio vata. Sienų ir pastogės vidinės apdailos iš natūralaus molio tinko. Jis ne tik yra tradicinė vietos medžiaga, tačiau tuo pačiu padeda užtikrinti ir norimą patalpų mikroklimatą. Grindys, langų rėmai taip pat iš natūralios medienos. Patalpų vėdinimą užtikrina natūrali vėdinimo sistema drauge su ištraukiamo oro šilumos siurbliu. Minimalistinė projektavimo programa, aukšta kokybė, draugiški aplinkai -inovatyvūs sprendiniai kuria pridėtinę vertę, tačiau nekonkuruoja su aplinka. Priešingai – bando pritapti, atsiverti. Tarsi kviečia pajausti – išgyventi, pamatyti, išgirsti, paliesti, užuosti… Mėgautis nuostabia gamta ir ramybe. Natūralu, kad kurdami architektai svajoja ir itin džiaugiasi jei tos vizijos realizuojasi. Šiuo atveju, manome, kad taip ir nutiko. Toliau pasakojama istorija, kurioje pastatai, lyg raibi miško paukščiai, nutūpę ant kalvos… pasižvalgyti. O juos saugo ištikimas šuo – Rudis.

Fotografijų autorius: Norbert Tukaj