Smilčių ir Žvejų gatvėse jau seniai gyvena žvejai, kurių rūkomos žuvys sukviesdavo čia poilsiautojus. Sodybiniai įvairių spalvų namukai su savo jaukiais kiemeliais ir jūra – vos už kelių žingsnių…
Mūsų projektuojamu objektu „Smilčių vilos“ stengtasi maksimaliai integruotis į aplinką, išlaikant pagrindinę erdvių logiką: smulkus tūris, atskirų kiemelių erdvės, medžiagiškumas. Kompozicinė struktūra sąlygota komplekso funkcijos ir urbanistinio gatvės ritmo.
Poilsiautojai įgauna galimybę būti privačioje erdvėje (kiemeliai, atskiros terasos), jiems nesunku identifikuoti savo gyvenamąjį tūrį, nes skirtingi keturi tūriai turi savo medžiagas. Tai dažniausiai pajūryje ir jo architektūroje aptinkamos medžiagos: cementiniai žvyneliai (senųjų Klaipėdos namų stogai), surūdijęs metalas (surūdiję laivai, nuolatinė erozija), klinkeris (pamario sodybos, smėlis), medis (žvejų sodybos, valtys).
Atskirų tūrių ritmas pabrėžiamas ir gerbūvio formomis: žalius kiemelius atskiria smulkių akmenėlių juostos, pratęsiančios kiekvieno korpuso tūrį ant žemės. Tačiau čia galima ir pabendrauti – išeinant iš stiklinio holo į vakarinėje sklypo pusėje esantį bendrą kiemelį, kuriame galima pavakaroti, leisti pasiausti vaikams. Komplekse numatyta ir bendra pusryčių – pramogų salė bei pirčių kompleksas su savo kiemeliu.
Svečių numeriai turi daugiakryptį apšvietimą, taip sukuriant ne tik erdviškumo, bet ir gyvenimo Saulės ritmu įspūdį.
Surūdiję laivai, nuolatinė erozija